Ne retai žmonės būna labai susitelkę į tai, kaip pasiekti vienų ar kitų dalykų. Kam labai svarbu turėti prabangią mašiną, kam namą, kas nors intensyviai mokosi norėdamas patekti į prestižinį universitetą, kažkas ieško tobulo partnerio. Dar dažniau už visų tų norų ir siekių slypi labai bendras noras būti laimingu, juk laimingas gali būti tik tas, kuris daug ir visko turi. Pasitaiko išgirsti įvairių pasvarstymų (kuriuose ir pati ne sykį esu sudalyvavus), kurie žmonės laimingesni ar tie kurie augina vaikus ar tie kurie jų neturi? Arba kam geriau gyventi tiems tėvynainiams, kurie emigravo ar tiems kurie liko savo šalyje? Diskusijos atrodytų pagrįstos, jei akis nebūtų užkliuvusi už tų, kurie laimingi ir kai vaikų neaugino ir kai juos augina, ir kai namo neturėjo ir kai dabar turi, o kito žiūrėk, nei prabangios mašinos, nei įspūdingos atostogos, nei vaikai laimingesnio nepadaro. Štai čia ir kyla klausimas, kas lemia laimę?
Kognityvinės ir elgesio terapijos atstovai teigia, jog bet kurią emociją sukelia ne išoriniai dalykai, bet jų subjektyvus įvertinimas. Mokslinėje literatūroje vis dažniau nuskamba mintis, jog išoriniai dalykai tik labai maža dalimi lemia žmogaus laimės pojūtį. Šiandien norėčiau pristatyti vieno iš Harvardo lektorių ir tyrėjų Shawn Anchor pranešimų, kur siūloma perrašyti laimės formulę. Tiesa, autorius atstovauja pozityviąją psichologiją, kuri neretai vertinama prieštaringai, tačiau visada verta įsiklausyti, o išvadas pasidaryti patiems.
Sh. Anchor teigimu, mus formuoja ne realybė, o prizmė per kurią žiūrime į pasaulį. Autorius dalinasi savo patirtimi, kaip įstojęs į Harwardo universitetą džiūgavo būdamas ten ir aptiko, jog toli gražu ne visi studentai įstoję į tą patį Harwardą jaučiasi taip pat kaip jis, t.y. džiūgauja. Net jei studentai ir džiaugėsi įstoję, po dviejų savaičių jų smegenys buvo susikaupusios ne ties buvimo ten privilegija, ir ne ties filosofija ar fizika, o ties konkurencija, darbo krūviu, vargu, rūpesčiu, skundais.
Paprastai žmonės daro prielaidą, kad mūsų išorinis pasaulis nulemia mūsų laimingumo lygį, o iš tiesų žinant viską apie Jūsų išorinį pasaulį tegalima numatyti 10 proc. jūsų ilgalaikio laimės jausmo. 90 proc. šio jausmo lemia ne išorinis pasaulis, o tai kaip jūsų smegenys jį suvokia.
Sh. Anchor teigimu, reikia atvirkščiai parašyti laimės ir pasisekimo formulę: „jei sunkiai dirbsiu, man geriau seksis, o jeigu man geriau seksis, būsiu laimingesnis“. Problema tame, kad ši formulė moksliškai neteisinga ir atvirkščia dėl dviejų priežasčių. Pirma – kai jūsų smegenys patiria pasisekimo pojūtį, jūs pakeičiate savo sėkmės suvokimą. Gavote gerus pažymius, dabar turite gauti geresnius pažymius, įstojote į gerą universitetą, dabar turite įstoti į dar geresnį, dabar gavote gerą darbą, turite gauti dar geresnį, pasiekėte savo pardavimų tikslą, mes pakeisime jūsų pardavimo tikslus. Ir jeigu laimė yra priešingoje sėkmės pusėje, jūsų smegenys ten niekada netsiduria. Mes kaip visuomenė, išstūmėme laimę už suvokimo horizonto ribų. Tai yra todėl, kad galvojame, jog turime sulaukti pasisekimo, tada būsime laimingi. Sunkumas tame, kad mūsų smegenys veikia priešingai. Jeigu galėtumeme dabar pat pakelti kažkieno pozityvumo lygį, jų smegenys patirtų kai ką, vadinamą laimės pranašumu. Tai reiškia, kad mūsų smegenys veikia kur kas geriau, kai esame nusiteikę teigiamai, negu kai esame nusiteikęs neigiamai arba neutraliai. Pakyla mūsų intelektas, kūrybiškumas, energingumas (pardavėjams geriau sekasi parduoti, gydytojai greitesni nustatydami diagnozes ir pan.)
Jei randame būdą nusiteikti pozityviai, mūsų smegenys dirba dar sėkmingiau, nes gebame dirbti našiau, greičiau, protingiau. Dopaminas, kuris užlieja jūsų kraujo sistemą, atlieka dvi funkcijas. Jis ne tik verčia jus pasijusti laimingesniais, taip pat jis įjungia visus smegenų mokymosi centrus ir taip leidžia prisitaikyti prie pasaulio visiškai kitu būdu. Sh. Anchor dalinasi atradimu, kad yra trys būdai kaip tapti laimingesniais. Pasirodo 21 dieną iš eilės kasdien svarbu surasti bent po tris teigiamus dalykus, aprašyti bent vieną teigiamą potyrį, kurį patyrėte per 24 valandas, bei užsiimti dėmesingumo (mindfulness) meditacijomis. Sh. Anchor teigimu nepamaišytų ir koks vienas kitas sąmoningas geras darbas aplinkiniams. Minėtas autorius įsitikinęs, jog taip treniruodamiesi ne tik apversime laimės formulę, bet ir sulauksime tikros revoliucijos.
Visą pranešimą galite peržiūrėti čia: