Gyvenk šiandien!

Dažna diskusija į kurią įsiveliu yra kalbos apie tai, kas geriau – būti optimistu ar pesimistu? Arba kas labiau laimi, tie, kurie koncentruojasi į pozityvią ar negatyvią gyvenimo pusę? Didesnė mano pažįstamų ir draugų dalis galėtų ranką nusikirsti už požiūrį, kad visur ir visada reikia ieškoti šviesiosios gyvenimo pusės, o jei iš karto nepavyksta, tai reikia treniruotis. Kadangi dalį mano klinikinio darbo sudaro darbas su priklausomais asmenimis (prisiminusi užkietėjusius lošėjus ar narkotikų vartotojus) šviesiosios pusės teigiamybėmis kartais suabejoju. Juk būtent optimistinis požiūris „man pasiseks laimėti“ arba „aš netapsiu narkomanu, kad ir ką vartočiau“ žmones verčia elgtis neapdairiai. O kur dar kelių ereliai „leistinu greičiu tegu važinėja pensininkai“, „man nieko niekada nenutiks“ didelės paskolos iš bankų, paimtos ekonominio pakilimo laikotarpiu („dabar uždirbu daug, ekonomika auga“). Argi nėra akivaizdu, kad pernelyg optimistiški lūkesčiai dėl ateities išties gali sugriauti gyvenimą. O štai šiek tiek pesimistiškesnės ateities prognozės verčia žmogų elgtis apdairiau. Pesimistas bus linkęs manyti „jei yra kokia tikimybė, kad nutiks kas nors blogo, tai tikrai nutiks man“, todėl pesimistas rečiau (o kraštutiniais atvejais niekada) viršys greitį keliuose („galiu nesuvaldyti mašinos“, „gali pagauti kelių policija“), dažniau apdraus savo sveikatą važiuodamas į užsienį („keliaudamas galiu susilaužyti koją“), kaups pinigus juodai dienai („galiu netekti darbo“), ir kitokiais būdais elgsis atsargiai. O atsarga gėdos nedaro, kol nėra perdėta…Tamsiąją pesimizmo pusę matome susidūrę su žmonėmis praradusiais viltį. Būtent susikoncentravimas į tai, kas gali blogo nutikti ar kas blogai yra dabar verčia žmogų išgyventi daug visokių sunkių emocijų (liūdesį, nerimą, pyktį, neviltį), o apimtam sunkių emocijų, ką nors naudingo nuveikti labai sudėtinga „juk vis tiek viskas bus tik blogai, niekas niekada nepasikeis, tai kam stengtis“.

Ir diskusijos, žinoma, kartais smagus dalykas, tačiau akivaizdu, jog žmonės (ne išimtis ir aš) pasaulį norėtų matyti šiek tiek paprastesnį, nei jis yra iš tiesų. Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos atstovai sakytų, jog diskutuodami darome mąstymo klaidą vadinamą „juoda-balta“. Kitaip tariant, paprastiname, kad arba naudingas vienas požiūris arba kitas, kai tuo tarpu tiek visad žvelgiant į pozityvią, tiek žvelgiant į negatyvią pusę nematome viso paveikslo arba realybės, o tiek pozityvus tiek negatyvus požiūris turi privalumų ir trūkumų. Todėl aš kaip klinikinė psichologė visuomet atstovauju poziciją, kad ir kaip klostosi Jūsų gyvenimas šiandien, labai svarbu matyti jį realistiškai arba iš visų pusių. Ir kaip sakė vienas iš psichologijos mokslinikų R. Kelly „žmogus – tarsi mokslininkas, keliantis hipotezes ir ieškantis įrodymų“.Todėl einant į pokalbį dėl darbo naudinga kelti hipotezę „jei nueisiu į pokalbį, darbą arba gausiu arba ne“ o ateitį palikti ateičiai.

Pats žodis „meditacija“ dažnam kelia asocijaciją su Budizmu, joga, filmuose matytais kovų menų mokytojais, kai kam su hipiais, bet ne su medicinos ar psichologijos mokslais. Jeigu žmogus būna girdėjęs apie relaksaciją, tai meditaciją psichologiniame kontekste linkęs priskirti tai pačiai – atsipalaidavimo technikų kategorijai. Kai aš kalbu apie dėmesingumo meditaciją (tai ne visai tobulas anglų kalbos žodžio „mindfulness“ vertimas, kol nesuieškotas tobulas) kalbu apie dėmesio koncentravimo praktikas.

Mindfulness meditaciją į mediciną, psichologiją bei psichoterapiją atnešė vienas Masačiusetso universiteto mokslų daktaras Jon Kabat Zinn. Pats Jon Kabat Zinn studijavo molekulinę biologiją, o mindfulness pradėjo praktikuoti apie 1966 metus, kai meditacija domėjosi tik visokie hipiai, bet ne mokslininkai. 1979 metais įkūrė streso valdymo kliniką, o ieškodamas gerų būdų stresui suvaldyti ėmė taikyti budistinę meditaciją be paties budizmo.

Dabar dėmesingumo (mindfulness) meditacija yra pagrįstas moksliniais tyrimais metodas, apie kurio naudą mokslas gauna vis daugiau duomenų. Sukurta ne viena meditacija pagrįsta programa: streso valdymo, svorio balansavimui, valgymo sutrikimams, priklausomybėms, depresijai gydyti, ilgalaikio kartotinio skausmo mažinimui ir kt.

Paprastai tariant dėmesingumo meditacija – sąmoningas dėmesio nukreipimas į kokį nors objektą. Dėmesingai medituojant svarbu būti dabarties akimirkoje, čia ir dabar, daiktų ar reiškinių nevertinant, o priimant juos tokius kokie jie yra. Tokios meditacijos metu mokomasi visiškai susitelkti ir išlikti budriu. Priešingybė dėmesingumui – kai veikiame tarsi „auto pilotu“. Tokio „auto piloto“ pavyzdys gali būti, kai pvz., žmogus vairuoja automobilį iš darbo namo. Kelias jam gerai pažįstamas, pastaruoju jis keliauja jau daug metų kasdien, ir važiuoja automatiškai, visai nekreipdamas dėmesio nei į kelią, nei į kelio ženklus…ir staiga jį sustabdo pareigūnas už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nes ką tik pastatytas naujas kelio ženklas, kurio vairuotojas nepastebėjo.

Kartais toks „auto pilotas“ mums naudingas, tačiau kartais gali atnešti žalos. Pvz., jei automatiškai valgysime, nepastebėsime, kad suvalgome per daug, nepajusime pirmųjų sotumo ženklų; jei atostogų metu būsime susitelkę į darbą, nepailsėsime. Galiausiai, remiantis moksliniais tyrimais, žmonės, kurie susitelkia į tai ką veikia tą akimirką, jaučia daugiau pasitenkinimo, nei nuolat mintimis „išskridę“.
Nuolat daugėja įrodymų, kad dėmesingumo praktikos įtakoja tas funkcijas dėl kurių gerėja dėmesio koncentracija, darbinė atmintis, emocijų reguliacija, o taip pat ir kitų reakcijų valdymas (pvz., persivalgymo, atidėliojimo ir kt.). Meditacijos praktikos skatina vadinamojo „naujoko proto“ vystymąsi, kai kiekviena patirtis matoma naujai.

Apie mindfulness šiuo metu galima rasti tikrai nemažai informacijos nuo mokslinių straipsnių iki mindfulness televizijos. Šiame bloge taip pat bus nemažai įrašų apie mindfulness meditacijos naudą, būdus ir taikymą kasdieniame gyvenime.