Gyvenk šiandien!

Remiantis tam tikrų tyrimų duomenimis, tik 10 procentų žmogaus gyvenimo trukmės yra nulemta genų, likusius 90 procentų lemia mūsų gyvensena. Iš esmės galime pasimesti, informacijos apie tai, kas mums padeda ilgiau gyventi tarsi yra daug, bet lieka neaišku ar mums valgyti ekologišką mėsą, o gal geriau tofu? Bėgti ilgas distancija, o gal užsiimti joga? Ar mums reikalingi maisto papildai? O dvasingumas? O tai, kaip bendraujame tarpusavyje? Klausia Dan Buettner.

Mokslas mums nurodo, jog kūnas be jokių didesnių ligų (diabeto, vėžio, širdies smūgių) galėtų gyventi apie 90 metų. Vidutinio amerikiečio gyvenimo trukmė 78 m., (o Lietuvio dar trumpesnė autr. pastaba). Vadinasi per gyvenimą išvaistome 12 gerų metų.

Mokslininkų grupė sumanė pažvelgti į kultūras visame pasaulyje, kur žmonės sulaukia 100 metų. Viena iš tokių „mėlynųjų zonų“ yra Sardinijos saloje (Nuoro provincijoje). Tai vietos, kur 102m. senukai tebevažiuoja dviračiu į darbą, skaldo malkas ir gali nugalėti užsave 60 m. jaunesnius.

Žemė čia labai nederlinga, tad dauguma vietinių yra piemenys, o tai lemia nuolatinį, bet ne itin intensyvų fizinį aktyvumą. Mityba čia augalinė, valgo jie tai, ką užsiaugina laukuose.

Bet tikroji paslaptis tame kaip jie tvarkosi savo visuomenėje. Ypač ryškus Sardinijos gyventojų požiūris į vyresnius žmones. Amerikoje labiausiai vertinamas esi, kai tau 24m. Tik pažvelkite į reklamas. O Sardinijoje, kuo esi vyresnis, tuo daugiau turi socialinio „svorio“. Sardinijos baruose vietoje maudymosi kostiumėlių kalendoriaus, pamatai mėnesio šimtamečio kalendorių.

Dar viena tokia ilgaamžių zona apie 1300km į pietus nuo Tokijo, Okinavos archipelage. Čia žmonės gyvena ilgai ir miršta miegodami savo lovose. 80 proc. mažesnis mirštamumas nuo žarnyno, krūties vėžio, nei Amerikoje. Ką jie daro? Vėlgi, augalinė mityba, su daugybe įvairių spalvų daržovių ir valgoma labai daug sojų varškės tofu.

Be to, ką jie valgo, dar turi daugybę įvairių nedidelių budų, saugančių nuo persivalgymo. Buvo pastebėta keletas strategijų: jie valgo iš mažesnių lėkščių, maistą serviruoja porcijomis ir taip pateikia ant stalo. Taip pat jie turi 3000m. senumo posakį sugalvotą Konfucijau „Hara, Hatchi, Bu“, kurį žmonės ištaria prieš valgį. O tai reiškia, kad reikia sustoti valgyti, kai skrandis yra 80 proc. pilnas. Užtrunka apie pusvalandį, kol tas pilnumo pojūtis atkeliauja nuo tavo pilvo iki smegenų.

Kaip ir Sardinijoje, Okinavoje svarbi socialinė sfera. Jei Amerikietis turi 3 gerus draugus, tai Okinavoje 6. Jei nutinka, kas gero tu daliniesi tuo su draugais, o jei kas blogo, kas nors visada šalia.

Taip pat svarbu yra tai, ką vietiniai vadina „Ikigai“ ir grubiai verčiant reiškia „tai, dėl ko atsibundi ryte“. Tai pvz., 102 m. karate meistrui „ikigai“ yra jo kovos, 100m. žvejui 3 kart per savaitę – pagauti savo šeimai žuvies, o 102 metų moteriai – jos proproproanūkė.

Dar viena „mėlynoji zona“ aptikta Kalifornijoje tarp „Septynių dienų adventistų“. Tai heterogeniška bendruomenė (baltaodžių, juodaodžių, lotynų amerikiečių bei azijiečių). Mitybą jie perėmė tiesiai iš biblijos. Pradžios knyga: 1 skyrius, 29 eilutė, kur Dievas kalba apie ankštinius augalus ir sėklas, dar yra vienas posmelis apie žaliuosius augalus, ir nieko apie mėsą.

Be to, adventistai 24-ias valandas kiekvieną savaitę, nesvarbu, kiek jie užsiėmę, kiek nuvargę, jie meta viską ir susitelkia į savo Dievą, į savo bendruomenę, o nekintanti teisė šioje religijoje yra pasivaikščiojimai gamtoje. Tai veiksminga ne tada, kai daroma retkarčiais, veiksminga tada, kai vaikščiojama kiekvieną savaitę visą gyvenimą.

Adventistams svarbus bendravimas. Tik čia nepamatysi žmonių, besisvaiginančių Jim Beam ar sukančių žolės suktinę. Vietoj to jie kalbėsis apie būsimus pasivaikščiojimus gamtoje, keisis receptais ir melsis.
Buvo atliktos dar kelios tokios ekspedicijos į „mėlynasias zonas“ ir pavyko išskirti keletą bendrų vardiklių, ką daro bendruomenės, kuriose gyvenama ilgiausiai?

• Pirma, jie užuot sportavę, renkasi nuolatinį fizinį aktyvumą. Daug vaikšto, viską atlieka rankomis (pvz., jei nori užsiminkyti tešlą pyragui, tą daro rankomis), užsiima sodo darbais.
• Šios kultūros skiria laiko stabtelėjimui gyvenime. Sardinijos gyventojai bei adventistai meldžiasi, Okinaviečiai garbina savo protėvius. Kai tu skubi ir nuolat patiri dėl to stresą, tai sukelia vadinamąjį uždegiminį atsaką, kas siejama su visomis ligomis nuo Alzheimerio iki kraujotakos sistemos sutrikimo. O kai stabteli bent 15 min. per dieną tu pakieiti uždegiminę būseną antiuždegimine.
• Jie taip pat turi žodžių tikslingumui, prasmingumui nusakyti, tokių kaip „ikigai“(tai dėl ko atsibundu ryte).
• Nėra ilgaamžiškumo dietos. Vietoj to žmonės saikingai vartoja alkoholį, jų mityba labiau augalinė, kas nereiškia, kad jie visai nevalgo mėsos, bet jie valgo daug pupų, riešutų.
• Jie turi strategijų, apsaugančių nuo persivalgymo, įpročių, nugenančių juos nuo stalo tinkamu laiku.
• Na ir visa ko pagrindas yra tarpusavio santykiai. Jiems svarbiausia yra šeima, rūpinimasis vaikais bei senstančiais tėvais.
• Jie visi linkę priklausyti tikėjimu grįstai bendruomenei.
• Ir svarbiausias dalykas priklausyti tinkamam žmonių ratui. Jie arba gimė tarp jų arba apsupo patys save tinkamais žmonėmis. Jei tavo daraugai laisvalaikiu siūlo fizinę veiklą, boulingą, ledo ritulį, važinėjimą dviračiais ar sodininkavimą, jei tavo draugai saikingai vartoja alkoholį, bet ne per daug, jie veiklūs, patiklūs ir patikimi, tai turės didžiausios įtakos laikui bėgant.

Kai kalbame apie ilgaamžiškumą, nėra trumpalaikių priemonių – tablečių ar ko kito.

Plačiau galite klausyti čia:

Ne retai žmonės būna labai susitelkę į tai, kaip pasiekti vienų ar kitų dalykų. Kam labai svarbu turėti prabangią mašiną, kam namą, kas nors intensyviai mokosi norėdamas patekti į prestižinį universitetą, kažkas ieško tobulo partnerio. Dar dažniau už visų tų norų ir siekių slypi labai bendras noras būti laimingu, juk laimingas gali būti tik tas, kuris daug ir visko turi. Pasitaiko išgirsti įvairių pasvarstymų (kuriuose ir pati ne sykį esu sudalyvavus), kurie žmonės laimingesni ar tie kurie augina vaikus ar tie kurie jų neturi? Arba kam geriau gyventi tiems tėvynainiams, kurie emigravo ar tiems kurie liko savo šalyje? Diskusijos atrodytų pagrįstos, jei akis nebūtų užkliuvusi už tų, kurie laimingi ir kai vaikų neaugino ir kai juos augina, ir kai namo neturėjo ir kai dabar turi, o kito žiūrėk, nei prabangios mašinos, nei įspūdingos atostogos, nei vaikai laimingesnio nepadaro. Štai čia ir kyla klausimas, kas lemia laimę?

Kognityvinės ir elgesio terapijos atstovai teigia, jog bet kurią emociją sukelia ne išoriniai dalykai, bet jų subjektyvus įvertinimas. Mokslinėje literatūroje vis dažniau nuskamba mintis, jog išoriniai dalykai tik labai maža dalimi lemia žmogaus laimės pojūtį. Šiandien norėčiau pristatyti vieno iš Harvardo lektorių ir tyrėjų Shawn Anchor pranešimų, kur siūloma perrašyti laimės formulę. Tiesa, autorius atstovauja pozityviąją psichologiją, kuri neretai vertinama prieštaringai, tačiau visada verta įsiklausyti, o išvadas pasidaryti patiems.

Sh. Anchor teigimu, mus formuoja ne realybė, o prizmė per kurią žiūrime į pasaulį. Autorius dalinasi savo patirtimi, kaip įstojęs į Harwardo universitetą džiūgavo būdamas ten ir aptiko, jog toli gražu ne visi studentai įstoję į tą patį Harwardą jaučiasi taip pat kaip jis, t.y. džiūgauja. Net jei studentai ir džiaugėsi įstoję, po dviejų savaičių jų smegenys buvo susikaupusios ne ties buvimo ten privilegija, ir ne ties filosofija ar fizika, o ties konkurencija, darbo krūviu, vargu, rūpesčiu, skundais.

Paprastai žmonės daro prielaidą, kad mūsų išorinis pasaulis nulemia mūsų laimingumo lygį, o iš tiesų žinant viską apie Jūsų išorinį pasaulį tegalima numatyti 10 proc. jūsų ilgalaikio laimės jausmo. 90 proc. šio jausmo lemia ne išorinis pasaulis, o tai kaip jūsų smegenys jį suvokia.

Sh. Anchor teigimu, reikia atvirkščiai parašyti laimės ir pasisekimo formulę: „jei sunkiai dirbsiu, man geriau seksis, o jeigu man geriau seksis, būsiu laimingesnis“. Problema tame, kad ši formulė moksliškai neteisinga ir atvirkščia dėl dviejų priežasčių. Pirma – kai jūsų smegenys patiria pasisekimo pojūtį, jūs pakeičiate savo sėkmės suvokimą. Gavote gerus pažymius, dabar turite gauti geresnius pažymius, įstojote į gerą universitetą, dabar turite įstoti į dar geresnį, dabar gavote gerą darbą, turite gauti dar geresnį, pasiekėte savo pardavimų tikslą, mes pakeisime jūsų pardavimo tikslus. Ir jeigu laimė yra priešingoje sėkmės pusėje, jūsų smegenys ten niekada netsiduria. Mes kaip visuomenė, išstūmėme laimę už suvokimo horizonto ribų. Tai yra todėl, kad galvojame, jog turime sulaukti pasisekimo, tada būsime laimingi. Sunkumas tame, kad mūsų smegenys veikia priešingai. Jeigu galėtumeme dabar pat pakelti kažkieno pozityvumo lygį, jų smegenys patirtų kai ką, vadinamą laimės pranašumu. Tai reiškia, kad mūsų smegenys veikia kur kas geriau, kai esame nusiteikę teigiamai, negu kai esame nusiteikęs neigiamai arba neutraliai. Pakyla mūsų intelektas, kūrybiškumas, energingumas (pardavėjams geriau sekasi parduoti, gydytojai greitesni nustatydami diagnozes ir pan.)

Jei randame būdą nusiteikti pozityviai, mūsų smegenys dirba dar sėkmingiau, nes gebame dirbti našiau, greičiau, protingiau. Dopaminas, kuris užlieja jūsų kraujo sistemą, atlieka dvi funkcijas. Jis ne tik verčia jus pasijusti laimingesniais, taip pat jis įjungia visus smegenų mokymosi centrus ir taip leidžia prisitaikyti prie pasaulio visiškai kitu būdu. Sh. Anchor dalinasi atradimu, kad yra trys būdai kaip tapti laimingesniais. Pasirodo 21 dieną iš eilės kasdien svarbu surasti bent po tris teigiamus dalykus, aprašyti bent vieną teigiamą potyrį, kurį patyrėte per 24 valandas, bei užsiimti dėmesingumo (mindfulness) meditacijomis. Sh. Anchor teigimu nepamaišytų ir koks vienas kitas sąmoningas geras darbas aplinkiniams. Minėtas autorius įsitikinęs, jog taip treniruodamiesi ne tik apversime laimės formulę, bet ir sulauksime tikros revoliucijos.

Visą pranešimą galite peržiūrėti čia: